pūtuoti

pūtúoti, -úoja, -ãvo 1. intr. J sunkiai ar girdimai kvėpuoti, alsuoti, šnopuoti, šniokštuoti, pūtauti: Supykęs vaikščiodamas pūtavo: – O tat kvailys! o tat durnius! Žem. Privalgę, prigėrę teisėjai išvažiavo pūtuodami Žem. Varlė ėmė skėstis, pūstis, pūtuoti J.Jabl. Tamošienė į jų tarpą įpuolė užilsusi, uždususi ir pūtuodama LzP. Lokys pūtuoja karštu garu jam į burną P.Cvir. Matyt, padusęs žmogus: palipo į kalną i ėmė pūtúoti Ll. Petras moja jau mirs: tik ką pūtúoja Vrn. Atvilko pūtúodama ryšį prisirišusi Krš. Kaži a ji pagys, matai, ka orą gaudo, tik veža, tik pūtúo[ja] tei sunkiai Jrb. Turbūt skubinaisi, kad taip pūtúoji? Vl. Ko taip pūtúoji, gal sunku po krūtine? Sb. Išsigandęs tiktai pūtúoja, kvapo neatgauna Skr. Kap miega vaikas, tep pamaži pūtúoja Gs. Žiūrėk, kaip vaikas pūtúoja, nuklok! Upt. Arklys pailso, matai, pūtúoja Pn. Gal labai smarkiai važiavo, kad taip baisiai širmukas pūtúoja Km. Arkliai pūtúote pūtúo[ja], teip nusivarę Vdžg. Užvarei karvę, tai dabar baisiai pūtúoja Pnd. Dar žymu, kad pūtúoja [kačiukas], bet, atrodo, tuoj nudvės Sdb. Pūtúoji kaip žąsiukas parvažiuotas Ll. Pūtúosiu pūtúosiu kai aviukas, kol nueisiu Nmk. Kad man vežė par ūlyčią, žirgeliai pūtavo LTR(Slč). Tėvas sūnų prikūtavo, tris dieneles jis pūtavo LTR(Žg). 2. intr. šnopuojant, sunkiai eiti: Su mano sveikata ir namo ilgai reikia pūtúoti Plk. 3. intr. pamažu pūsti: Vėjelis pūtúoja Vlk. Koks mielas vakaras, kaip vėjas smagiai pūtuoja rš. 4. tr. pučiant daryti tarpą: Pūtúoju pūtúoju skylikę languos, kad matyčiau Vdk. \ pūtuoti; atpūtuoti; įpūtuoti; nupūtuoti; papūtuoti; parpūtuoti; perpūtuoti; pripūtuoti